Jogos aksiomos teisyklė yra apie priežastis ir pasekmes.

11986379_970844516272106_1944411800877076087_n_1Jogos aksiomos teisyklė yra apie priežastis ir pasekmes. Viskas yra praeities priežasčių rezultatas ir yra būsimų pasekmių priežastis. Šiame procese žmogus priverstas nuolatos susidurti su jo praeities poelgių pasekmėmis. Tai yra vadinama „karma“, iš kurios išsivaduoti galima, anot jogos, per kūrybinį santykį su esama situacija ir sąmoningu dabarties suvokimu.

Nedaugelis žmonių supranta, kiek automatiškai nulemtas jų mąstymas. Tai lyg susuktas raizginys iš mūsų iliuzijų, fantazijų, nesusipratimų bei klaidingų išvadų. Kai kas nugyvena visą gyvenimą tokioje būklėje, kai kas susimąsto ir iškelia klausimus „kodėl?“ ir „kaip?“, tačiau sprendžia juos vadovaudamiesi emocijomis. Ir tik kai kurios asmenybės ryžtasi pažvelgti tiesai į akis. Tai leidžia stebėti ir daryti išvadas, bet neišsprendžia problemos. Įveikti šią būseną galima ugdant ir lavinant „vieno taško koncentraciją“ ir sąmoningą žvilgsnį iš šalies.

Tokio tikrojo požiūrio į gyvenimą įgyjimas išvaduoja nuo baimių ir nesėkmės pojūčio. Tuomet atsiranda poreikis perteikti šį suvokimą kitiems. Tačiau žmonės, nors ir yra pasirengę pripažinti, kad elgiasi šabloniškai, pripažinti, kad mąsto šabloniškai, vis tik išlieka visiškai neveiksniais. Eliminuodami šablonišką mąstymą genijais netapsime, bet tai leis pamatyti ir suvokti savo klaidas bei išsiugdyti adekvatesnį požiūrį į realybę.
Asanų atlikimo meistriškumas vertinamas ne pagal jų išorinę formą, bet pagal raumenų ir sąmonės relaksacijos lygį būnant jose. Asanos jogoje nėra savaiminis tikslas, jos – tik vienas iš būdų vidinės ramybės kelyje. T.y. atsipalaidavimo lygis pasiekiamas sąmoningo buvimo įvairiose pozose dėka. Be abejo, fiziniai pratimai labai sustiprina fizinį kūną (jei organizmas ne visiškai apleistas), bet kartu jogos užsiėmimai daro stebūklus – atstatomas ir sustiprinamas ne tik kūnas, bet ir psichika ir visa tai „perteka“ į sąmoningą ir nuolatinį gyvenimo džiaugsmo pojūtį.
Kuo lankstesnis stuburas – tuo ilgesnis gyvenimas. Ši tiesa Rytuose žinoma nuo neatmenamų laikų.

Yra paplitusi klaidinga nuomonė, kad išvystyti lankstumą vargu ar pavyks, kadangi su amžiumi sumažėjęs sąnarių paslankumas ir asanų atlikimas tiesiog per sunkus.

Didinti lankstumą kuo puikiausiai galima būnant bet kokio amžiaus ir tam labai tinka jogos užsiėmimai, nes atliekant asanas tempiami raumenis, sutepami sąnariai, dėl ko dingsta nuolatinis nuovargio pojūtis, vangumas ir įtampa.Tenurimsta tavo mintys, suvokusios pasaulio grožybę ir nesuskaičiuojamus, beribius lobius, sukauptus ateičiai.

Viskas, ką nešioji giliai savyje, visi širdies troškimai, viskas, kuo prigimtis apdovanojo tave – visi jie ar jų tiksliausia kopija yra įausti į didžiają visybę ir laukia tavęs. Neabejok sulauksiant jų.

Vis dėlto jie nebus atsiųsti nė valandėlės anksčiau paskirto laiko. Nei graudūs verksmai, nei karšti maldavimai, nei aukštyn iškeltos rankos jų neišmels.

Tad verčiau ramiai lauk.“
„Medituodami ir apmąstydami šiuos žodžius, raskime kelią į suvokimą, kad didžioji visybė patenkins visus mūsų poreikius. Kad ir ko lauktume – dvasios ramybės, pasitenkinimo, malonės, giluminio suvokimo apie paprastą pilnatvę – tikrai sulauksime, žinoma, jei būsime pasirengę juos priimti atvira ir dėkinga širdimi.“
Kūnas – tarsi šventas rūbas. Jis yra pirmasis ir paskutinis tavo apdaras. Su juo į šį pasaulį atėjai, su juo ir išeisi, todėl privalai pagarbiai elgtis su juo. (Martha Graham)
Kūnas yra mūsų buvimo priemonė – juo duodame, mylime, judame, jaučiame, tad ar bereikia abejoti, jog šiai priemonei sugedus, būtų sugadintas visas gyvenimas. (Diana K. Roesch)
Tik tada, kai kūną suformuojame, išmokome klusnumo ir jį gerbiame, juo imame pasitikėti. (Martha Graham)
Jei kūnas nėra dailus (jo dailumu gali retas pasigirti), tuomet, mokymiesi jį mylėti, padedame jam tapti gražiu. Užuot tuščiai dejavę dėl kūno, ieškokime būdų, kaip geriau su juo jaustis. (Sarah ban Breathnach).
yra dvi žmonių rūšys – tie, kurie mankštinasi, ir tie, kurie nesimankština. Atrodo, kad tie, kurie mankštinasi, energingesni, juos mažiau kamuoja stresai, antsvoris, jų žvilgsnis į gyvenimą optimistiškesnis. Šie sveiki ir žvalūs žmonės patvirtins, kad, siekdami pagerinti gyvenimą, žengė vienintelį svarbų žingsnį – ėmė reguliariai mankštintis.

Jiems netiki nesimankštinantys, kurie visomis įmanomomis pasaulyje dingstimis pateisina savo negalėjimą ar nenorą mankštintis: tai jiems stinga laiko, tai nėra tinkamos aprangos, tai žiū, suriečia gripas, čia per šalta, o ten per karšta, jaučiasi pervargę, nukamuoti depresijos, o gal vis atidedantys kitai savaitei. Rašytojas Robertas Maynardas Hutchinsas kartą prisipažino, kad „užėjus norui mankštintis, atsigula ir laukia, kol jis dings“.

Ir negerai. Šitaip savęs neišugdysi. Be to, ir nesveika. Savo protu tai suvokiame. Privalome atrasti būdą, kaip pamažu įtikinti smegenis geriau rūpintis savo kūnu. Šito niekaip nepasieksime, jei naują griežtą režimą bandysime įvesti kieta ranka, nes mūsų sąmonė būtinai mus pergudraus. Kieta ranka ir anksčiau negelbėdavo, tad naivu tikėtis, kad ir šįkart bus kitaip.

Nuo šiol liaukimės šį yužsiėmimą vadinti pratimais ar mankšta. Vadinkime tai – kūrybiškas judesys. Apie kūrybišką judesį stenkimės galvoti kaip apie gyvenimo praturtinimą, malonų laisvalaikio praleidimą, nes toks jis yra iš tikrųjų. Stabtelkime minutėlei ir įsivaizduokime kūrybiškus, mus džiuginančius judesius: plaukimas, jodinėjimas, važinėjimas dviračiu, šokiai. O ką pasakytumėte apie judesius, ugdančius sąmonę, kūną ir dvasią, tokius kaip joga ar gracingas kovų menas ušu (tai či)? Pagalvokite apie šiandieninį pasivaikščiojimą šviečiant nuostabiai pavasario saulei. Pradėkime judėti, iš pradžių ženkime vieną žingsnį, antrą, trečią. Paskui pajusime teigiamą postūmį, ir reikalai pajudės pirmyn.

Tikėkite manimi. Dar taip neseniai ir aš klykiau nesavu balsu, išgirdusi kalbas apie grūdinimąsi. O dabar atlieku gilaus kvėpavimo ir raumenų tempimo pratimus, derindama juos su švelniais jogos judesiais ir apmąstymais. Mano savijauta pagerėjo, esu pasiruošusi žengti toliau. Diana Rosch tvirtina, kad „savišvieta ir savimonė mums padeda save visą pasukti nauja kryptimi: pasiekti kūno ir sielos dermės, padėti jiems užmegzti ryšį su žeme ir tarpusavyje
Turbūt girdėjote šmaikščią pastabą, kad niekada nepabosta žiūrėti į degančią ugnį, tekantį vandenį ir kaip kitas dirba arba meldžiasi. O gal pastebėjote ir tai, kaip neįprastai ir nepaprastai gamtos prieglobstyje skamba malda?.. Žingsniuojant bangų mūšos plakamu pajūriu, stovint prie krioklio ar sraunios kalnų upės, kartojami poteriai skamba kitaip.

Maldos ir gamtos gaivalų sąjunga sukuria ypatingą būseną. Ir tai ne šiaip atsitiktinumas. Šamaniškas tradicijas turinčiuose kraštuose daugelis žino, kad tekančio vandens garsas padeda panirti į transą, tarytum sąmonė pasisemtų iš vandens galios prasismelkti į kitą realybės plotmę. Tiesa, tokiomis aplinkybėmis tariami žodžiai pasidaro negirdimi, tarsi iki kaulų smegenų pažįstamos jų reikšmės būtų nesvarbios. Meldimasis pasidaro panašus į mantrų kartojimą. Panašų įspūdį daro ir ne vienam ironišką pašaipą keliantis poteriavimas ar litanijų giedojimas. Tad kas gi iš tikrųjų yra mantros?

„Mantra“ – sanskrito kalbos žodis. Jame sujungtos dvi sąvokos: man – „mąstyti“ ir tra – „saugoti, išlaisvinti“. Pačios seniausios mantros turi induistines šaknis ir mus pasiekė per jogą. Tačiau jas moka bei naudoja ir kitų religijų atstovai: budizmo, judaizmo, krikščionybės ir islamo. Nors daugeliui atrodo, kad tai tėra kelias minutes ar net valandas trunkantis automatiškas tam tikrų žodžių ar frazių kartojimas, iš tikrųjų mantros daro poveikį tiek žmogaus kūnui, tiek sielai. Pagrindinis mantrų tikslas – padėti žmogui tobulėti. Panašiai kaip jogos asanos daro teigiamą poveikį kūnui, nes padeda organizmui geriau aprūpinti deguonimi ląsteles ir ištempti, atpalaiduoti įtampos sukaustytus raumenis. Mantros – pratybos, atpalaiduojančios protą, pagerinančios dėmesio koncentraciją ir apskritai savijautą. Dėmesingas tam tikrų žodžių kartojimas, geriausiai tyloje, veiksmingai suderina gyvybinės energijos srautus ir suteikia malonios ramybės, harmonijos su savimi ir aplinkiniu pasauliu būseną. Neramiam protui mantra būna kaip tvirtas atspirties taškas, padedantis išlaikyti pusiausvyrą ir savitvardą.

Laikui bėgant, mūsų kūnas keičiasi. Deja, ne į gera. Protas taip pat sensta. Tarytum mūsų siela nespėtų paskui sparčiai bėgantį laiką ir strimgalviais vienas kitą keičiančius įvykius. Sielą pančioja, jos spartą lėtina patyrimas, nuoskaudos, nerimas, prisiminimai ir būgštavimai. Norinčiajam išsilaisvinti iš visų pančių, į pagalbą skuba mantros – iš tylos išnyrančios dvasinės formulės.

Indijoje mėgstama žmogaus protą lyginti su dramblio straubliu – abu tokie nenuoramos, smalsūs, landūs, judrūs.
Šioje šalyje per didžias iškilmes išmoningai išpuošti drambliai su kitais šventės dalyviais traukia šventyklos link. Šalikelėse ant prekeivių stalų išdėlioti skanėstai dramblius vilioja ir erzina. Iš lėto žingsniuojantys milžinai ritmingai mojuoja savo straubliais ir nustvėrę skubiai praryja bananų kekę, paskui pačiumpa kokoso riešutą, ir iškart pasigirsta traškėjimas tarp dantų. Smaližių straublių nepajėgia sustabdyti nei įpykusių pardavėjų šūksniai, nei varovų rimbai.

Tačiau sumanus varovas, tikrai gerai pažįstantis ir mylintis dramblį, į kelionę įduoda bambuko vytelę. Tada gyvūnas žengia oriai, aukštai pakelta galva, šakelę laikydamas taip, kaip vyriausiasis eisenos prižiūrėtojas laiko savąją lazdą. Dramblio jau nedomina nei bananai, nei kokosai, nes jo straublys turi ką veikti.

Panašiai ir mūsų protas. Didžiumą laiko jis neturi už ko rimtai užsikabinti, tad mintimis laksto iš vienos vietos į kitą. O jeigu pasiūlome jam mantrą (bambuką), galime sulaikyti jį nuo paikų ar net pavojingų minčių, absurdiškų idėjų. Indai tikina, kad tokia praktika ypač naudinga tiems, kurie linkę greitai įsižeisti, yra irzlūs, bailūs, nervingi arba pervargę. Tokiems žmonėms mantra – tikras išsigelbėjimas. Tereikia kartoti mantrą, kol nusiramins ir nuslūgs emocijos. Tyliai sau mintyse kartojamas žodis ar teiginys numaldo, suramina protą ir padeda pamiršti nemalonius pojūčius.

Anot Vidurinės Azijos gyventojų, kai mantra tampa kasdieniu įpročiu, galvoje pranyksta netvarka, o širdis pasidaro neprieinama abejonėms. Ką jie turi omenyje? Na, kai vaikštome gatvėmis ar ruošiamės po namus, mūsų mintyse nuolat vyksta dialogas. Minčių spiečius įnirtingai skrodžia pilkųjų ląstelių bangas. Vis ką nors prisimename, narpliojame, atkuriame pokalbius, frazių nuotrupas, iš naujo pakurstome išblėsusias emocijas, sužlugdytas viltis… Visa tai siaučia mūsų galvoje kaip uraganas, gaudžia, griaudžia kaip patvinusios upės vandenys, nešantys visokį šlamštą, skeveldras, žvyrą, dumblą, apkurtina ir apakina, neleidžia aiškiai mąstyti ir jausti. Ir kuo visa tai baigiasi? Ogi pasidarome lyg tie malūnėliai, nuolat malantys tai, ką ant mūsų galvų pila aplinkinis pasaulis. Taip tolstame nuo tikrosios tiesos, prasmės ir gyvenimo.

Mantrų kartojimas padaro galą šiam minčių chaosui. Jis padeda išlikti ramiems bet kokiomis aplinkybėmis. Pasak jogų, su mantra net mirtis pasitinkama be baimės. O gyvenime mantra naudinga tuo, kad suteikia galimybę dalytis tuo, kas mumyse geriausia. Šios praktikos dėka žmogus įgunda semtis džiaugsmo ir pasitenkinimo iš visko, ką jam atneša kasdienybė.

Indai tvirtina, kad pastangos išlaikyti tinkamą tonaciją ir ritmą atitraukia dėmesį nuo pačios mantros ir silpnina jos poveikį. Dar daugiau, pasak jų, nors kalbėjimas teikia malonumą, tačiau tik neištarti garsai (rytiečiai juos vadina anahita) priartina žmogų prie visatos paslapčių suvokimo. Mantrų nevalia painioti ir su muzika. Mat tai – garsai, atkeliaujantys iš paties kosmoso, ne laikini, sukurti žmogaus, o amžini. Tokie, kokie aidi sąmonės gelmėse. Kaip tik toks garsas domina zen meistrą, klausiantį: “Kokį garsą išgirsime plodami vienu delnu?”

Išminčiai pabrėžia, kad tik tylios mantros veda protą į didžiąją ramybę ir tobulą koncentraciją. Jų dėka pasidarome tarsi vanduo, dailiai užpildantis bet kokį indą, į kurį mus bandydamas supila gyvenimas. Mantrų dėka žmogaus sąmonė keičiasi taip švelniai ir nepastebimai, kaip migla persmelkia giliausią miško tankmę. Jos padeda atgauti asmenybės vientisumą ir įsisąmoninti, kaip mus vertina ir kiek reikalingi esame kitiems žmonėms.

Mantra – daugiau nei žodis ar teiginys. Tai jėga, prasibraunanti pro įvairias sąmonės užkardas ir nusigaunanti iki slapčiausių kerčių. Reguliariai praktikuojamos mantros virsta įpročiu, kuris įsišaknija ir virsta natūraliu dalyku lyg kvėpavimas. Kaip tik dėl to kaitalioti kartą pasirinktą mantrą nepatartina, kaip neverta šokti kasti šulinį vis kitoje vietoje vos susidūrus su kokia kliūtimi arba pulti persodinti medį, dar nespėjus sutvirtėti jo šaknims.

Budistų vienuoliai Indijoje nesiliauja stebėtis turistais vakariečiais, kurie prašo pamokyti taisyklingai ištarti vieną žinomiausių budistinių mantrų OM MANI PADME HUM. Ir ne todėl, kad tariama skirtingomis tarmėmis ši mantra įgauna vis kitokį skambėjimą. Tiesiog rytiečiai įsitikinę, kad mantra turi būti sielai tikrai artimas dalykas, vadinasi, turi būti išaugusi iš tos pačios dirvos kaip ir žmogus. Anot jų, pasirinktą mantrą derėtų jausti kaip kažką labai savą. Štai kodėl tam, kuris užaugo Londono ar Paryžiaus centre, lankstinuke turistams dėmesį patraukęs įdomus garsų vėrinėlis niekada netaps raktu į kitą dvasios lygmenį. Mantrą privalu “sužvejoti” savoje kultūroje, ištraukti iš to, ką vaikystėje girdėjome tėvų namuose, jaunystėje būdami tarp žmonių, švęsdami svarbias šventes, melsdamiesi bažnyčioje, dalyvaudami prasminguose ritualuose…

Tiesa, susirasti asmeninę mantrą – uždavinys daug sunkesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mat net labai patrauklios frazės paprastai turi vieną rimtą trūkumą – jos neturi šimtmečius kauptos patirties ir energijos. Todėl verta pasikliauti mantra, su kuria dvasios keliu žengia daugybė kartų. Amžių energijos sklidini žodžiai įsitvirtins ir toliau augs mūsų sąmonėje. Žinoma, neverta kalti sau į galvą formulių, kurioms patys nepritariame. Kokia prasmė kartoti žodžius, kurių turiniui priešinasi visa mūsų esybė. Juk mantra turėtų būti raktas, atveriantis mūsų sąmonę transcendentinei išminčiai.

Kiekviena religija turi savo mantras. Pagal ortodoksiškąją krikščionybės tradiciją nuo seno meldžiama to paties: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk mūsų.“ Kyrie eleison ir Gospodi pomiluj yra graikiškas ir rusiškas „Pasigailėk, Viešpatie“ atitikmuo. Induistai tradiciškai kartoja Rama Rama. Tai viena seniausių, paprasčiausių, galingiausių ir populiariausių mantrų. Sanskritiška šaknis ram – verčiama „džiaugtis“. Dievo Ramos vardas išskleidžiamas kaip „Tas, kuris pripildo džiaugsmu“. Jis kartojamas, idant nepamirštume amžinojo džiaugsmo šaltinio, kurį savo širdyje nešiojamės kiekvienas.

Indiška mantra OM NAMAH SHIVAYA („Einu savo aukščiausiosios sąmonės link“) kreipiamasi į indų dievą Šivą, kuris atstovauja dieviškajam naikinimo aspektui ir moko išmintingai priimti būtinus sprendimus, net jeigu jie būna skausmingi. Savo ruožtu garsioji budistų OM MANI PADME HUM verčiant pažodžiui skambėtų: „Atiduok pagarbą brangenybei lotose.“Omenyje turima brangenybė – kiekvienoje širdyje esanti palaima ir tobulas žinojimas, laukiantys, kada bus atskleisti.

Meditacija pareikalauja nemenkų pastangų. O štai mantra tarytum pati veikia. Ir kartoti ją galima praktiškai įvairiausiomis aplinkybėmis.

Kai laukiame, mantra padeda trumpinti laukimo minutes ir nusiraminti. Prieš svarbų susitikimą, egzaminą ar vizitą pas gydytoją ji sušvelnina įtampą ir net sumažina kraujospūdį.

Kai einame, mantra suderina žingsnio, kvėpavimo ir žodžių ritmą. Tai sustiprina harmonijos pojūtį. Suteikia žvalumo.

Kai darome trumpą pertraukėlę, atitraukiame žvilgsnį nuo kompiuterio, prieš valgį ar kitokios pauzės metu mantra sustiprina poilsio veiksmingumą.

Kai sergame, kančią iš dalies padidina galvojimas apie simptomus. Mantra padeda suvaldyti situaciją ir išjudina organizmo savigydos galias.

Kai atsiduriame bėdoje, tyla ir mantra gali būti veiksmingesnė pagalba nei pokalbis su draugais. Ji ne tik padeda ištverti negandą, bet ir įkvepia naujai kūrybai.